Prigriebėme dar vieną Audriaus draugą, rezervavome bilietus, automobilį ir pradėjome šiek tiek domėtis, kas per šalis tas Izraelis. Kiek skaitėme atsiliepimų internete, klausinėjome kolegų viešėjusių šioje šalyje visų atsiliepimai buvo patys geriausi, o mums buvo sunku suprasti, kas ten tokio gero gali būti.
Į Izraelį skridome iš Vilniaus per Varšuvą. Kelionė užtruko apie dvylika valandų. Gerokai po vidurnakčio nusileidus Tel Avivo tikslas buvo pasiimti užsakytą automobilį ir iš karto važiuoti į turbūt piečiausią Izraelio tašką Eilatą, kuris vadinamas Izraelio deimanto, perlu ir visaip kaip. Na, dėl tokio pavadinimo, ar jis vertas būti taip vadinamas drįsčiau pasiginčyti, bet kiekvienam savo :)
Tačiau nusileidus oro uoste mūsų laukė pasų patikrinimas, dėl kurio šiek tiek nerimavome, nes buvome prisiklausę, oi, kiek visokiausių dalykų. Tačiau mūsų beveik nieko neklausė, vienintelio Audriaus paklausė, koks tikslas, kur važiuosime, peržvelgė pasus ir Welcome to Israel. Visas džiaugsmas mūsų laukė išvykstant :) Tačiau apie tai šiek tiek vėliau.
Automobilių nuomos bendrovėje "Eldan" ("Europcar" surado Izraelyje) pasiimame automobilį ir į kelią. Tamsu, oro uosto teritorija milžiniška ir ja važiuojant apima keistas, šiek tiek nerimastingas jausmas, kas mūsų laukia už oro uosto teritorijos. Net po kokios geros valandos pirmas sustojimas benzino kolonėlėje kažkokiame kaimuke naktį nebuvo toks jaukus dalykas, nes klausimas apie saugumą vis dėlto nedavė ramybės.
Ankstų rytą sėkmingai pasiekėme Eilatą, o nerimauti labiausiai teko dviem vairuotojams, kad saulei tekant neužmigtų prie vairo. Gal šiek tiek pervertinome savo jėgas, nuovargis darė savo. Kitą kartą taip nebedarysime. Mielai kelias valandas nusnausime kokiame nors Tel Avivo hostelyje.
Jau išvykstant šiek tiek baugino Eilato kainos. Nes viešbučių kainos buvo žvėriškos, o mes ten planavome praleisti kelias dienas. Po ilgų ieškojimų radome Kibell vilą , tačiau kol galvojame pigiausių kambarių nebeliko :( ir šeimininkai pasiūlė pigesnį kokių tai senų apartamentų variantą. Para kainuoja 100 eurų, o gyventi gali iki šešių žmonių. Nors mes buvo trys :) Tačiau sutikome, nes nelabai turėjome iš ko rinktis. Tačiau niekam nerekomenduotume gyventi ten, kur mes gyvenome, nes apartamentai siaubingai apleisti, laksto skruzdėlytės, pilna dulkių. Panašu, kad tie apartamentai jau nenaudojami. o kaina sakyčiau didoka. Kitą kartą važiuodami į Eilatą rinksimės Hi hostelį.
Pirmas įspūdis apie Eilatą buvo švelniai sakant ne koks. Viskas nutriušę, kur pasisuksi akys užkliūva už pigių reklamos iškabų, iki paplūdimio reikia važiuoti automobiliu, o dar nuotaiką gadino brangūs nutriušę apartamentai su mažais gyventojais.
Tačiau vėliau atslūgus skrydžio nuovargiui, radus jaukią kavinukę pusryčiams (ir ne tik) "Cafe Cafe" netoli oro uosto, išsimaudžius Raudonojoje jūroje nuotaika pasitaisė ir net pajutome šio miesto žavesį.
Iš turistinių "must see" vietų aplankėme tik jūrų muziejų.
Tačiau nežinau, ar dar kartą važiuotume į Eilatą, nes brangoka, o Izraelio perlu mes tikrai jo nevadintume. Yra toje šalyje kur kas įspūdingesnių vietų. O ir rifas Raudonojoje jūroje (dėl kurio Audrius ten ir norėjo važiuoti) labai mažas ir neįspūdingas. Nors Sigitos giminaičiai, gyvenantys Izraelyje, niekaip neatsistebėjo, kaip ji galėjo nesusižavėti Eilatu. "Tikriausiai kažko ten radote", - sakė jie.
Negyvoji jūra ir Ein Gedi parkas ((Ne)Atrastas Izraelis II dalis)
Po poros dienų praleistų Eilate patraukėme Negyvosios jūros link. Sunku būtų rasti žmogų, kuris nieko apie ją nebūtų girdėjęs, tad per daug nesiplėsime ir nepasakosime. Ten tiesiog žiauriai faina, reikia nuvažiuoti, pamatyt,užuosti (jodo kvapas tiesiog tvyro ore) išsimaudyti ir patirti tą jausmą.
Kadangi ieškojome nebrangios nakvynės, mums netiko didžiulis viešbučių kompleksas stūksantis ant Negyvosios jūros kranto, kur knibždėte knibžda turistų skruzdėlynas.
Už keliasdešimt kilometrų nuo šio komplekso aptikome labai jaukų Ein Gedi hostelį, kurį tikrai rekomenduotume. Jis stovi ant Negyvosios jūros kranto (mūsų kambario langai buvo į jūros pusę ir dar didžiulę terasą turėjome :)), yra automobilių stovėjimo aikštelė, skanūs pusryčiai.
Kadangi gyvenome keli metrai nuo Ein Gedi nacionalinio parko negalėjome į jį neužsukti. Ir tikrai rekomenduojame visiems, keliaujantiems į Izraelį, čia užsukti. Visai smagu po ilgo ėjimo kalnų takeliais išsimaudyti po kriokliu, net jei netoliese ir matei ropojantį krabą. Parke gale sutikti ir didesnių keturkojų gyvių. Mes jų nesutikome. Tik prie įėjimo į parką lakstančius. Dėl visų visateisių parko gyventojų negalima neštis jokio maisto, išskyrus vandens butelį, kurio tikrai prireiks.
Mes praleidome parke vos kelias valandas. Tačiau kitą kartą nepagailėsime visos dienos. Mielai dieną praleistą Eilate iškeistume į dar vieną dieną prie Negyvosios jūros ir ilgesnį pasivaikščiojimą Ein Gedi nacionaliniame parke.
Jeruzalė
Sunku net apie tą miestą ką nors parašyti. Ten visko tiek daug. Spalvų, kvapų, garsų, religijos, žmonių... Ypač senamiestyje, kuris savo atmosfera kartais priminė Feso mediną Maroke. Tik ne toks klaidus. Jeruzalės senamiestyje keturi kvartalai: žydų, musolmonų, krikščionių ir armėnų.
Pasakoti Jeruzalės istoriją, ar kaip jos nepasidalija žydai ir musolmonai būtų beprasmiška. Informacijos apie tai pilnas internetas.
Jeruzalėje planavome praleisti tris dienas, o užsibuvome savaitę. Tiesiog nusprendėme nekeisti savo gyvenamosios vietos.
Jeruzalės Senamiestyje galite jausti drąsiai ir visur vaikščioti nieko nebijodami, nes kiekvienoje gatvelėje daugybė filmavimo kamerų. Mes ten jautėmės kur kas saugiau nei Vilniuje.
Senamiesčio gatvelėse pilna įvairiausių kavinukių, kurios gal iš pirmo žvilgsnio ir nelabai išvaizdžiai atrodė, tačiau maistas ten dieviškas ir jokių problemų mes neturėjome. Mūsų pagrindinis maistas būdavo humusas, pita ir turkiškos salotos. Jei būsite Izraelyje, išbandykite jas ir tikrai nepasigailėsite. Tik vienas minusas, kad ten nerašo kainų, o arabai yra arabai :) Iš miesto pro Jafos vartus įėjus į Senamiestį kairėje pusėje galima nebrangiai ir skaniai pavalgyti pas Jacobą. Jis kepa skanią picą ir kasdien verda vis kitą sriubą. O ir pats labai mielas. Rekomenduos, kur ir ką galima aplankyti. Mums jis rekomendavo naktinį klubą, kurio pavadinimo nepamenu. Tačiau atėjo per anksti (apie 23 val.) ir buvo labai mažai žmonių. Gal įtakos turėjo ir tai, kad buvo savaitės pradžia. Tačiau dėl kitų lankytojų nuolatinio rūkymo ilgai ten neištvėrėme.
Jei pagrindinė Marakešo Djemma el Fna aikštė kvepia apelsinais, tai Jeruzalės senamiestis mums kvepėjo granatų vaisiais. Granatų sultys spaudžiamos turbūt ant kiekvieno kampo.
Sunku būtų suskaičiuoti, kiek žmonių yra vaikščioję Senamiesčio gatvėmis. Jei kada ten būsite, užmeskite akį į grindinį. Jis toks blizgus ir nuzulintas, kad atrodo, jog būtų padengtas ledu.
Jeruzalė yra labai kalvota. Audrius juokavo, kad Jeruzalėje nusileidi nuo vieno kalno, tam, kad užkiltum ant kito. O norint pajusti Jeruzalės dvasią po ją reikia vaikščioti. Bent taip jau aiškino šiame mieste kelis dešimtmečius gyvenantys giminaičiai.
Šalia Jeruzalės yra įsikūręs Mini Izraelis - parkas, kuriame galima pamatyti visas žymiausias Izraelio vietas ir pastatus. Aišku, sumažintas. Jame gausu vietinių gyventojų, ypač su mažais vaikais. Kitoje gatvės pusėje yra įsikūręs tankų muziejus, kuriame yra it garsioji Merkava. Vyrai tikrai turi kur akys paganyti. Moterims gal ir ne taip įdomu :)
Jei nuspręsite aplankyti Jeruzalę, norėsite gyventi Senamiestyje, tai mes labai rekomenduojam Citadel hostelį.
Šis viešbutukas turi išėjimą ant stogo, nuo kurio atsiveria vaizdas į Alyvų kalną ir Jeruzalės senamiesčio stogai. Smagu ryte geriant kavą pasitikti, o vakare gurkšnojant vyną palydėti saulę. Nors hostelio taisyklės draudžia gerti alkoholį, tačiau ne mes vieninteliai ant stogo tai darėme :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą