Jei pvz buvau kine - šalia kino bilietų siūlo dar papigiaiskų spragėsiu. NAFIG man tie spragėsiai? juk paprastai neperku - negi jie nežino :) susinervinau.
2011-11-30
išmanieji vabybininkai
Pastebėjau, kad kai tik pasinaudoju omniid ar laisvalaikio kortele - pastoviai gaunu pranešimus "ta tema".
2011-11-28
Automobiliu iki Kroatijos
Mintis automobiliu nuvažiuot iki Kroatijos kirbėjo senai. Bet vis kažkaip nesusiklostydavo aplinkybės. Šį rugpjūtį kažkaip gavosi. Keliavom dviese, savo automobiliu. Kelionė truko 12 dienų, kelionės tikslas - Kroatijos šiaurė “laisvu grafiku”. Pirmą nakvynę suplanavom Slovakijoj, Stara Lesna miestelyje. Jį pasiekt pasišovėm tiesiai, be nakvynių. Nors pagal planus turėjom jau ten būt apie 18 val., bet dėl Lenkijos kelių remontų ir didelio keliautojų srauto prie Zakopanės (Žolinė Lenkijoj švenčiama kaip reikalas - daugelis lenkų traukia į vietos kurortus) - kelionė šiek tiek išsitempė, taigi vietoj buvom apie 21 val.. Kur baigiasi Lenkija ir prasideda Slovakija - pasakyt sunku, bet kuo arčiau Slovakijos tuo mažiau žmoniu ;). Tamsu, keliuose tuščia :) kalnai, pušys. Toks vaizdelis nesvetingas. Po miestelį vaikšto vietiniai vaikai. Atrodo tuoj primuš ir apvogs. Tam miestely buvom tikrai ne vieni lietuviai. Net ir tamsoj, kai nėr žmonių - iš paskos važiavo du automobiliai su lietuviškais numeriais. Radom nakvynę pas vietinį, kuris nekalba jokiom kalbom, išskyrus slovakų, ir žinojo kokius 8 žodžius rusiškai. Jo nuomojami apartamentai primena skalbimo miltelių ar indų ploviklio reklamas. Ir kvepia panašiai. Bet viskas ok ). Užsakėm 3 nakvynes. Kainos nesikandžioja.
Slovakija, Aukštieji Tatrai
Nepaisant to, kad vakaras pasirodė nejaukus - rytą viskas kitaip matosi. Rytas gaivus, ramu, drėgnas oras. Vietos parduotuvėj renkasi vyrai :). Vyrai renkasi alų - kaip pas mus!. Storas žmogus blizgančiais dantim ir mersedesu duoda nurodymus šešetukam. O mes - renkamės pusryčius.
Pirmą dieną nusprendėm nepult iškarto šturmuot viršūnių, o šiaip pasivažinėt aplinkui, aplankyt Spiš pilies apylinkes ir Slavianskij raj parką. Jau nuo kelio Spiš pilis gerai matosi, nerast būtų sudėtinga. Sprendžiant iš to kas liko būta jos kadais didingos, bet kadangi esam paviršutiniški keliautojai - į vidų net nėjom. Šarvai, patrankos ir griuvėsiai visur vienodos. Užtenka pamatyt kokią gausesnę kolekciją varnelės uždėjimui.
Nors nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki pilies visai netoli, bet tie lašinukai kur apaugo visur kur - oi kaip verkė :).
Sekanti stotelė - Slavianskij raj draustinis. Jame įrengtos kelios trasos. Graži gamta, viskas daugiau mažiau tvarkinga. Šaltiniai įsigraužę į uolas atrodo užburiančiai. Viena iš trasų veda ant pat aukšto aukšto šlaito. (!) Labai svarbu - avalynė. Turėtų netrint kojų, būti patogi, nes vietom reikia eiti mediniais liepteliais, kur maža klaidelė - ir dantis paliksite tarp akmenų.
Sekančia dieną susiruošėm į kalnus. Kalnai gal ne patys aukščiausi, aukščiausia viršūnė 2633m., bet juk ir alpinistai ne patys tikriausi. Slovakijoj kalnų turizmas išvystytas. Aplink kalnus daug miestelių. Reguliariai važinėja traukiniai, visur įrengti parkingai, viskas daugiau mažiau tvarkinga. Vietos parduotuvėlėse galima nusipirkt turbūt viską ką galima sugalvot kalnams. Ir kainos, lyginant su lietuviškom parduotuvėm - geresnės. Mums labai pasisekė įsigyjant bilietus į Lomnický štít viršūnę. Pirkom bilietus ryte, ir tai buvo paskutiniai bilietai tądien. Nors bilietai tikrai nepigiausi, bet verti to.
Viena ilgiausių trasų - norint visą įveikt - reikia visos dienos. Kadangi ilgai miegojom :), visos neįveikėm. Labai smagu, kada šiek tiek pakyli, ir nebesigirdi keltuvų zyzimo, žmonių triukšmo tik tylu tylu. Oras kalnuose keičiasi kas kelias minutes. Tai saulėta tai rūkas tai griaustinis su kruša. Stipri kruša yra geriau nei darbe sėdėt :). Dar labai svarbu - pasiimkite vandens ir saugokite keltuvo bilietą ir net nusileidę jo neišmeskite. Juos “superka” atgal, kaip butelius.
Slovakijoj važiuojant pakelėse yra vandens šaltinių, kur tuntai vietinių pildo bambalius ir vežasi namo. Vanduo tikrai labai skanus.
Saulėta Vengrija, Balatonas
Nežinau kodėl, bet Vengrijoj labai gera. Gal dėl to, kad tai buvo kažkada pirmoji šalis kurią aplankėm keliaudami savarankiškai, ar dėl to, kad kelionės metu buvo gera atmosfera. Labai gera pravažiuot šalį, Budapeštą. Kažkokiu žmogum su jausmais pasijunti. Pagal kelionės neplaną nakvojom palapinėj, kempinge prie Balatono. Nepaisant to, kad Balatonas negilus o vanduo jame nors ir žydras, bet balzganas ir su gyvatėm - ten tvyro ypatinga atmosfera. Nežinau dėl ko. Matyt irgi - nuo tos geros kelionės laikų.
Kempinge - žmonių nemažai, iš visų aplinkinių šalių. Supratom vieną dalyką - toks laiko leidimo būdas populiarus ir visai nereikia stebėtis atvažiavus, kai administratorė pasakys, kad nėra vietų. Vienam kempingo kampe daugiau jaunimo su triukšminga muzika, kitam žolininkai hipiai ir olandai, leidžia nukarpytas sinusoides ir disco. Vokiečių senukai su visa įmanoma įranga - palydovine antena, kalėdinėm lemputėm ir velniai žino kuo dar. Gyvenimas vyksta. Niekas niekam netrukdo, visi mandagūs.
Ryte pabudus - labai gera išlįst iš palapinės ir stebėt kaip saulė garina rasos lašelius ir budina vakaro alkoholikus.
Šiaurinė Kroatija
Kai įvažiuoji į Kroatiją (iš Vengrijos pusės) ir privažiuoji pirmus kalnus - toks jausmas - na už šių kalnų jau bus jūra. Tunelis po tunelio ) o jūros nesimato. Bet galų gale kažkaip pasiekėm išsvajotą vaizdelį. Bet ypatingai nesužavėjo - ten kur išlindom (netoli tilto i Krk salą) - kažkokie pramoniniai rajonai. Kaminai, uostai - bele kas :).
Kadangi kai kam labai patiko miegot palapinėj, turėjom iliuzijų ir Kroatijoj naktis leist palapinėj, bet to padaryt nesiryžom dėl dviejų priežasčių - buvo LABAI KARŠTA ir kempinge nebuvo kur statyt palapinės. Iš tiesų. Arba ant kelio ir akmenų, arba niekur. Taigi nesiryžom. Nusprendėm ieškotis apartamentų. Nesakau, kad buvo labai sunku, bet skirtumas su Palanga tas, kad ten nėra bobučių prie įvažiavimą į miestą. Visi apartamentai užbookinti jau iš anksto, ir niekas ten nieko neieško ir nemedžioja. Bent Krk saloj. Visi ramūs ) Turistų netrūksta.
Stara Baška - miestelis Krk salos pietuose, kur kemperiai neįleidžiami, o mes su savo auto jautėmės lyg su ikarusu. Gatvelės tokios siauros, kad norint apsisukt - reikia pervažiuot visą miestą iki paplūdimio stovėjimo aikštelės.
Žemyninėj daly turistų tenkančių apartamentam santykis matyt palankesnis turistam - apartamentų nuomotojai svetingesni. Pasisodina, pašnekina, pavaišina homemade likeriu ) ir kai kurie sako kad žino kur yra lietuva, ir kad ten žalia labai (prisimena iš mokyklos laikais matytų nuotraukų).
Plitvicos ežerai
Pasistengėm atvažiuoti anksčiau, nes žinojom, kad gali būti daug žmonių. Pakelėse dar matosi nemažai namų su apšaudytais fasadais, bet kažkodėl tai nenuteikia blogai - kyla tik klausimas - ko žmonės gali peštis tokiose gražiose vietose. Kelias buvo daug žadantis - viena kita mašina, atrodė, kad būsim vieni ten, na gal dar vienas kitas turistas. Deja deja. Iš pat ryto jų buvo daug. Įdienojus - panašiai kaip akropoly prieš kalėdas. Buvot ir matėt. Viena japonų bobutė minioj - maža, su kepure, iškėlus ranką su fotoaparatu - ir tik fotkina :). Ežerus jau namie matyt peržiūrėjo nutraukose, jei niekas jos ten nesutrypė.
Kad ten labai gražu, nerašysiu.
Slovakija, Aukštieji Tatrai
Nepaisant to, kad vakaras pasirodė nejaukus - rytą viskas kitaip matosi. Rytas gaivus, ramu, drėgnas oras. Vietos parduotuvėj renkasi vyrai :). Vyrai renkasi alų - kaip pas mus!. Storas žmogus blizgančiais dantim ir mersedesu duoda nurodymus šešetukam. O mes - renkamės pusryčius.
Pirmą dieną nusprendėm nepult iškarto šturmuot viršūnių, o šiaip pasivažinėt aplinkui, aplankyt Spiš pilies apylinkes ir Slavianskij raj parką. Jau nuo kelio Spiš pilis gerai matosi, nerast būtų sudėtinga. Sprendžiant iš to kas liko būta jos kadais didingos, bet kadangi esam paviršutiniški keliautojai - į vidų net nėjom. Šarvai, patrankos ir griuvėsiai visur vienodos. Užtenka pamatyt kokią gausesnę kolekciją varnelės uždėjimui.
Nors nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki pilies visai netoli, bet tie lašinukai kur apaugo visur kur - oi kaip verkė :).
Sekanti stotelė - Slavianskij raj draustinis. Jame įrengtos kelios trasos. Graži gamta, viskas daugiau mažiau tvarkinga. Šaltiniai įsigraužę į uolas atrodo užburiančiai. Viena iš trasų veda ant pat aukšto aukšto šlaito. (!) Labai svarbu - avalynė. Turėtų netrint kojų, būti patogi, nes vietom reikia eiti mediniais liepteliais, kur maža klaidelė - ir dantis paliksite tarp akmenų.
Sekančia dieną susiruošėm į kalnus. Kalnai gal ne patys aukščiausi, aukščiausia viršūnė 2633m., bet juk ir alpinistai ne patys tikriausi. Slovakijoj kalnų turizmas išvystytas. Aplink kalnus daug miestelių. Reguliariai važinėja traukiniai, visur įrengti parkingai, viskas daugiau mažiau tvarkinga. Vietos parduotuvėlėse galima nusipirkt turbūt viską ką galima sugalvot kalnams. Ir kainos, lyginant su lietuviškom parduotuvėm - geresnės. Mums labai pasisekė įsigyjant bilietus į Lomnický štít viršūnę. Pirkom bilietus ryte, ir tai buvo paskutiniai bilietai tądien. Nors bilietai tikrai nepigiausi, bet verti to.
Viena ilgiausių trasų - norint visą įveikt - reikia visos dienos. Kadangi ilgai miegojom :), visos neįveikėm. Labai smagu, kada šiek tiek pakyli, ir nebesigirdi keltuvų zyzimo, žmonių triukšmo tik tylu tylu. Oras kalnuose keičiasi kas kelias minutes. Tai saulėta tai rūkas tai griaustinis su kruša. Stipri kruša yra geriau nei darbe sėdėt :). Dar labai svarbu - pasiimkite vandens ir saugokite keltuvo bilietą ir net nusileidę jo neišmeskite. Juos “superka” atgal, kaip butelius.
Slovakijoj važiuojant pakelėse yra vandens šaltinių, kur tuntai vietinių pildo bambalius ir vežasi namo. Vanduo tikrai labai skanus.
Saulėta Vengrija, Balatonas
Nežinau kodėl, bet Vengrijoj labai gera. Gal dėl to, kad tai buvo kažkada pirmoji šalis kurią aplankėm keliaudami savarankiškai, ar dėl to, kad kelionės metu buvo gera atmosfera. Labai gera pravažiuot šalį, Budapeštą. Kažkokiu žmogum su jausmais pasijunti. Pagal kelionės neplaną nakvojom palapinėj, kempinge prie Balatono. Nepaisant to, kad Balatonas negilus o vanduo jame nors ir žydras, bet balzganas ir su gyvatėm - ten tvyro ypatinga atmosfera. Nežinau dėl ko. Matyt irgi - nuo tos geros kelionės laikų.
Kempinge - žmonių nemažai, iš visų aplinkinių šalių. Supratom vieną dalyką - toks laiko leidimo būdas populiarus ir visai nereikia stebėtis atvažiavus, kai administratorė pasakys, kad nėra vietų. Vienam kempingo kampe daugiau jaunimo su triukšminga muzika, kitam žolininkai hipiai ir olandai, leidžia nukarpytas sinusoides ir disco. Vokiečių senukai su visa įmanoma įranga - palydovine antena, kalėdinėm lemputėm ir velniai žino kuo dar. Gyvenimas vyksta. Niekas niekam netrukdo, visi mandagūs.
Ryte pabudus - labai gera išlįst iš palapinės ir stebėt kaip saulė garina rasos lašelius ir budina vakaro alkoholikus.
Šiaurinė Kroatija
Kai įvažiuoji į Kroatiją (iš Vengrijos pusės) ir privažiuoji pirmus kalnus - toks jausmas - na už šių kalnų jau bus jūra. Tunelis po tunelio ) o jūros nesimato. Bet galų gale kažkaip pasiekėm išsvajotą vaizdelį. Bet ypatingai nesužavėjo - ten kur išlindom (netoli tilto i Krk salą) - kažkokie pramoniniai rajonai. Kaminai, uostai - bele kas :).
Kadangi kai kam labai patiko miegot palapinėj, turėjom iliuzijų ir Kroatijoj naktis leist palapinėj, bet to padaryt nesiryžom dėl dviejų priežasčių - buvo LABAI KARŠTA ir kempinge nebuvo kur statyt palapinės. Iš tiesų. Arba ant kelio ir akmenų, arba niekur. Taigi nesiryžom. Nusprendėm ieškotis apartamentų. Nesakau, kad buvo labai sunku, bet skirtumas su Palanga tas, kad ten nėra bobučių prie įvažiavimą į miestą. Visi apartamentai užbookinti jau iš anksto, ir niekas ten nieko neieško ir nemedžioja. Bent Krk saloj. Visi ramūs ) Turistų netrūksta.
Stara Baška - miestelis Krk salos pietuose, kur kemperiai neįleidžiami, o mes su savo auto jautėmės lyg su ikarusu. Gatvelės tokios siauros, kad norint apsisukt - reikia pervažiuot visą miestą iki paplūdimio stovėjimo aikštelės.
Žemyninėj daly turistų tenkančių apartamentam santykis matyt palankesnis turistam - apartamentų nuomotojai svetingesni. Pasisodina, pašnekina, pavaišina homemade likeriu ) ir kai kurie sako kad žino kur yra lietuva, ir kad ten žalia labai (prisimena iš mokyklos laikais matytų nuotraukų).
Plitvicos ežerai
Pasistengėm atvažiuoti anksčiau, nes žinojom, kad gali būti daug žmonių. Pakelėse dar matosi nemažai namų su apšaudytais fasadais, bet kažkodėl tai nenuteikia blogai - kyla tik klausimas - ko žmonės gali peštis tokiose gražiose vietose. Kelias buvo daug žadantis - viena kita mašina, atrodė, kad būsim vieni ten, na gal dar vienas kitas turistas. Deja deja. Iš pat ryto jų buvo daug. Įdienojus - panašiai kaip akropoly prieš kalėdas. Buvot ir matėt. Viena japonų bobutė minioj - maža, su kepure, iškėlus ranką su fotoaparatu - ir tik fotkina :). Ežerus jau namie matyt peržiūrėjo nutraukose, jei niekas jos ten nesutrypė.
Kad ten labai gražu, nerašysiu.
2011-11-20
2011-11-13
2011-11-12
2011-11-10
2011-11-08
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)